Ne visi dalykai telpa į žodžius – ypač paauglystėje. Todėl pusmečio apmąstymui aštuntoje klasėje pasirinkome kūrybinę formą – piešinį.
Pamokoje buvo daug bendravimo, tarimosi ir pastebėjimų. Skambėjo foninė džiazo melodija, o kūrybinis procesas leido ir atsipalaiduoti, ir susitelkti. Mokiniai dirbo greta, dalijosi idėjomis, džiaugėsi buvimu kartu. Kai kuriems šį procesą taip norėjosi pratęsti, kad pradėtus kūrinius jie išsinešė pabaigti namuose.
Darbas prasidėjo nuo konkrečių patirčių, atskirų minčių ir jausmų, o vėliau viskas pamažu jungėsi, derinosi ir persipynė, kol gimė galutinis rezultatas. Daugeliui artima tapo abstrakti raiška, leidusi kalbėti ne apie tai, „kaip turi būti“, o apie tai, kaip jaučiasi.
Ši patirtis buvo ne tik apie piešimą. Tai buvo apie dėmesingą buvimą – galimybę pusmečio pabaigoje sustoti, pastebėti, kas įvyko, kas pasikeitė ir su kuo norisi eiti toliau.
Mokytoja Asta Labutienė
